Zelandijos salą supa vanduo, galite gaudyti daugelį skirtingų žuvų rūšių, o 2000 kilometrų besidriekiančioje pakrantės linijoje yra įvairi laukinė gamta ir peizažai. Čia rasite daug skirtingų žuvų rūšių – žemiau išskyrėme penkias įdomiausias sugavimui žuvų rūšis. Nepamirškite, kad taip pat yra labai geros sąlygos žvejoti plekšniažuves, pvz., plekšnes ir jūrines plekšnes. Vasaros mėnesiais sekliuose Zelandijos vandenyse ir daugelyje uostų galite sugauti kefalines žuvis. Čia galite rasti daugiau informacijos apie žūklę Zelandijoje.
Menkė (Gadus morhua)
Fiziologija ir dydis:
Menkes labai lengva atpažinti iš jų trijų nugaros pelekų, šviesių šoninių linijų ir dviejų užpakalinių pelekų. Jų spalvos dažnai esti skirtingos, tačiau paprastai pasižymi rudos, žalios ir rudos spalvų deriniais. Menkių žiaunos išsikišusios ir matomi apatiniai ūsai. Daugiau kaip 10 kg sveriančios menkės laikomos trofėjinėmis žuvimis, o labiausiai paplitusios 1–5 kg. Didžiausia kada nors Eresunde sugauta menkė svėrė net 30,5 kg.
Arealas ir biologija:
Menkės išimtinai gyvena sūriame vandenyje ir yra mėsėdės, minta krabais, plekšnėmis, kirminais ir silkėmis. Jos medžioja tiek dieną, tiek naktį, tačiau paprastai aktyvios būna prieš sutemas ir aušrą. Savo aukas randa akmenuotose ir augalais apaugusiose vietovėse – palei krantą ir jūroje. Menkės neršia nuo sausio iki balandžio mėnesio. Čia, jos susirenka dideliais 30–60 m ilgio būriais ir dauginasi neužimtuose vandens masyvuose. Menkes medžioja paukščiai ir kitos plėšrios žuvys, įskaitant pačias menkes.
Mažiausias dydis ir draudimo gaudyti laikotarpiai:
Mažiausias menkės ilgis yra 35 cm. Menkes galima gaudyti bet kada, tačiau Eresunde buvo įvestas 5 menkių limitas. Nuo sausio 1 d. iki kovo 31 d. vienas žvejys per dieną daugiausia gali sugauti ne daugiau kaip 3 menkes.
Sezonas:
Žvejoti menkes pakrantėje dažniausiai yra geriausia kovo / balandžio ir spalio / sausio mėnesiais, kai menkės yra arti krantų. Kita vertus, iš valties menkes galima gaudyti visus metus, ypač, kai žuvys gaudomos daugiau kaip 5 m gylio vandenyse.
Lydeka (Esox lucius)
Fiziologija ir dydis:
Lydeka (Esox lucius) turi nugarinį dešinį peleką, kuris yra įskilusio uodegos peleko priekyje. Lydekos yra įvairių spalvų, bet paprastai jas galima atpažinti iš žalsvų šonų su pailgomis geltonomis dėmėmis. Pilvas dažniausiai yra šviesiai geltonas arba balkšvas. Lydekų apatinės žiaunos yra išsikišusios, o burna pilna aštrių kaip skustuvas atgal pakrypusių dantų. Daugiau kaip 10 kg sveriančios lydekos laikomos trofėjinėmis žuvimis, o labiausiai paplitusios yra 1–6 kg sveriančios lydekos. Sūriuose vandenyse buvo sugauta kelios daugiau kaip 13 kg sveriančios lydekos.
Arealas ir biologija:
Sūriuose vandenyse gyvenančios lydekos daugiausia minta gružliais (arba ešeržuvių būrio žuvimis), bet taip pat silkėmis, plekšnėmis ir dyglinėmis žuvimis. Paprastai lydekos medžioja gana sekliuose vandenyse – dažniausiai mažiau nei metro gylio, palei smėlėtus ruožus ir įvairia augalija apaugusias vietoves. Lydekos neršia nuo balandžio iki gegužės vidurio dumblių kloduose. Lydekas medžioja kitos lydekos ir įvairūs grobuoniški paukščiai.
Mažiausias dydis ir draudimo gaudyti laikotarpiai:
Oficialus mažiausias lydekos ilgis yra 60 cm ir jas draudžiama gaudyti nuo balandžio 1 d. iki gegužės 15 d. imtinai. Be to, Praesto fiorde, Stege Nor, Jungshoved Nor ir Fane fiorde draudžiama gaudyti lydekas. Konkrečias vietoves galite pamatyti čia ir čia.
Sezonas:
Sūriuose vandenyse sėkmingai visus metus galima gaudyti lydekas, jeigu atsižvelgiama į jų išsaugojimui skirtų teisės aktų reikalavimus.
Upėtakis (Salmo trutta)
Fiziologija ir dydis:
Per savo gyvenimo ciklą upėtakiai keletą kartų keičia išvaizdą. Jauniklių pilvai ryškūs, o palei tamsius pelekus yra raudoni ir juodi taškai. Būdami 1–4 m. amžiaus ir numigravę į vandenyną, jų nugaros pasidaro tamsios, pilvai balti, o šonai tampa chromo spalvos su juodomis dėmėmis. Praleidęs 2–4 m. vandenyne, upėtakis grįžta į upes, kur buvo išperėtas, neršti. Migracijos metu jis dar kartą pakeičia išvaizdą. Šonai tampa rudi, dažnai su ryškiu geltonu atspalviu, o patinų žiaunos tampa panašios į kablius. Daugiau kaip 5 kg sveriantys upėtakiai laikomi trofėjinėmis žuvimis.
Arealas ir biologija:
Upėtakiai yra gana oportunistiškos plėšrios žuvys, kurios minta bet kuo nuo mažų vėžiagyvių iki didelių silkių ir mažųjų tobių. Upėtakiai dažniausiai maisto ieško palei akmenuotas ir augalija apaugusias vietoves – su pavienėmis smėlio atkarpomis. Tačiau, kartais, upėtakius galima aptikti ir švaraus smėlio dugne, medžiojančius mažuosius tobius. Upėtakiai neršia upėse nuo gruodžio iki sausio.
Mažiausias dydis ir draudimo gaudyti laikotarpiai:
Lapkričio 16 – sausio 15 d. laikotarpiu imtinai, saugomi spalvotieji upėtakiai (t. y., dar neneršiantys). Mažiausias upėtakių ilgis yra 40 cm.
Sezonas:
Upėtakius galima gaudyti visus metus palei atviras pakrantes. Geriausia žvejoti pavasarį ir rudenį.
Skumbrės (Scomber scombrus)
Fiziologija ir dydis:
Skumbrė (Scomber scombrus) pasižymi torpedos formos kūnu su labai liauna uodega. Už uodegos ir dubens pelekų yra 5–6 užpakalinės pelekų ašakos. Nugara yra šviesiai žalia su tamsiais dryžiais kaip tigro. Pilvas chromo ir baltos spalvos. Skumbrės gali sverti iki 3 kg, bet daugiausiai sveria iki kilogramo.
Arealas ir biologija:
Kiekvienais metais birželio – spalio mėnesiais skumbrės aplanko Danijos vandenis. Jos atplaukia iš Šiaurės jūros, kurioje žiemoja. Birželio ir liepos mėnesiais žuvys neršia dideliais būriais netoli paviršiaus. Baigus neršti, būriai išsiskirsto ir pradeda misti šprotais, rifais ir mažaisiais tobiais. Skumbrės paprastai maisto ieško palei iškyšulius, rifus ir bangų sroves – intensyviausiai maitinasi anksti ryte arba vėlai vakare.
Mažiausias dydis ir draudimo gaudyti laikotarpiai:
Skumbres galima žvejoti bet kada, tačiau mažiausias sugautų skumbrių ilgis turi būti 20 cm.
Sezonas:
Jeigu pavasaris buvo ypač šiltas, pirmosios skumbrės pasirodo gegužės pabaigoje. Tačiau, geriausia žvejoti nuo birželio iki rugpjūčio imtinai. Rugsėjo ir spalio mėnesiais, skumbrės vis dar aptinkamos, bet rečiau.
Vėjažuvė (Belone belone)
Fiziologija ir dydis:
Vėjažuvė (Belone belone) pasižymi labai išraiškinga ir ilga burna su nesuskaitoma galybe aštrių dantų. Kūnas yra labai pailgas su tamsia nugara ir šviesiu pilvu, o šonai chromo spalvos. Kiekvienais metais sugaunama daugiau kaip kilogramą sveriančių vėjažuvių, tačiau daugelis vėjažuvių sveria 300 – 500 g.
Arealas ir biologija:
Balandžio mėnesio pabaigoje atplaukia dideli vėjažuvių būriai. Jiems patinka seklūs pakrantės vandenys, čia jie ir neršia – akmenų, jūros žolių ir pūslėtųjų guveinių turinčiose vietose. Birželio mėnesį žuvys migruoja giliau į Baltijos jūrą, o rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais jos dar kartą perplaukia gilesnius vandenis, keliaudamos žiemoti į Airijos vakarus. Vėjažuvės daugiausia minta silkėmis, mažaisiais tobiais ir šprotais, bet seklumose jos intensyviai minta krevetėmis ir gamaridėmis.
Mažiausias dydis ir draudimo gaudyti laikotarpiai:
Vėjažuvėms netaikomi mažiausio dydžio reikalavimai ar draudimas žvejoti.
Sezonas:
Ypač, jeigu pavasaris buvo šiltas, vėjažuves galima sugauti jau vėlyvą balandžio mėnesį. Tačiau, tipinis sezono pikas prasideda gegužę, o baigiasi birželį. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais vėjažuves galima dar kartą gaudyti, tačiau šį sykį jų reikia ieškoti gilesniuose vandenyse.
