Lydeka (Esox lucius)
Fiziologija ir dydis:
Lydekas lengva atpažinti iš jų ilgo, plokščios į anties snapą panašios nosies, didelės burnos su daugybe didelių ir aštrių dantų ir nugaros bei užpakalio pelekų užpakalinės padėties. Žiaunų ašakos yra aštrių dantų lopai ant žiaunų išlinkio. Dažniausiai kūnas yra alyvinės ir žalios spalvos, palei pilvą ši spalva įgauna nuo geltonos iki baltos spalvų atspalvius. Lydekos gali užaugti gana didelės, bet dažniausiai jų svoris neviršija 20 kg.
Arealas ir biologija:
Lydekos dažniausiai yra grobuonys: jos nemigruoja didelių atstumų, bet laukia pasislėpusios šalia panirusių augalų arba statinių apačioje. Kadangi lydekos saugo savo teritoriją, tik panašaus dydžio lydekos užima tas pačias vietas tam, kad nemistų viena kita. Lydekos turi nedaug natūralių priešų, dažnai maitinasi smulkesnėmis lydekomis. Neršto metu lydekos dažnai tampa grobis kitiems, kadangi tuo metu jos yra labai pažeidžiamos.
Mažiausias dydis ir draudimo gaudyti laikotarpiai:
Lietuvoje draudžiama gaudyti lydekas nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d., taip pat kaip masalą nuo sausio 1 d. iki balandžio 20 d. draudžiama naudoti gyvas žuvis. Mažiausias lydekos ilgis yra 45 cm ir vienos žūklės metu galima sugauti ne daugiau kaip 3 lydekas.
Sezonas:
Lydekos yra aktyvios visus metus, bet geriausias laikas lydekų žvejybai yra ruduo. Krentant vandens temperatūrai, lydekos tampa aktyvesnės ir pradeda dažniau maitintis, kad pasiruoštų žiemai. Be to, geras laikas lydekoms gaudyti yra nuo pavasario vidurio arba vėlyvo pavasario, po neršto, kai didžiosios lydekos vis dar yra sekliuose ir šiltuose vandenyse.
Ešerys (Perca fluviatilis)
Fiziologija ir dydis:
Ešerių dubens ir užpakaliniai pelekai yra geltonos ir raudonos spalvos, užpakalinė pirmojo nugaros peleko dalis yra padengta tamsiomis dėmėmis, o šone yra storos tamsios juostos. Nugaroje yra du vienas nuo kito aiškiai atskirti nugaros pelekai: pirmasis nugaros pelekas yra pilkas, su juoda dėme ant galiuko ir turi aštrius dyglius. Antrasis nugaros pelekas yra žalsvai gelsvas. Paprastai krūtinės pelekai yra geltoni, kiti pelekai – raudoni. Kūno spalva priklauso nuo vandens spalvos, o jų apačia gali būti skirtinga nuo žalsvos iki gelsvos, su skersai einančiomis juodomis juostomis iš šonų. Ešeriai gali sverti daugiau kaip 3 kg, bet tai labai reta. Paprastai, dideliais ešeriais laikomi daugiau kaip 1 kg sveriančios žuvys.
Arealas ir biologija:
Ešerys yra plataus spektro plėšrūnas, kuris daugiausia medžioja visas prieinamas aukas.. Ešeriai dažnai minta smulkesnėmis žuvimis ir vėžiais. Didesniuose vandens telkiniuose, ešeriai gali leistis į trumpas neršto migracijas. Paprastai ešeriai neršia pavasario viduryje ant povandeninių augalų arba panirusiuose krūmuose, kai vandens temperatūra pakyla iki 7 °C.
Mažiausias dydis ir draudimo gaudyti laikotarpiai:
Lietuvoje nėra nustatyta mažiausių dydžio arba vienetų reikalavimų. Nemuno regioniniame parke ir Kuršių mariose taikomas ne daugiau kaip 7 kg limitas laimikiui, o likusiuose vidaus vandenyse – 5 kg.
Sezonas:
Ešeriai yra gana aktyvūs visus metus ir bet kuriuo sezono metu juos galima žvejoti. Geriausi sezonai žvejojimui yra pavasario pabaiga, po ešerių neršto ir nuo vėlyvos vasaros iki rudens vidurio. Tačiau, žiemą galima sėkmingai užsiimti poledine žūkle.
Karšis (Abramis brama)
Biologija ir dydis:
Karšio kūnas gilus, iš šono suplotas, aukšta nugara. Palyginus su kūnu, karšio akys ir galva yra mažos. Burna yra apatinė, truputį išsikišusi ir gali prasiplėsti kaip vamzdelis. Karšis yra sidabriškai pilkos spalvos, nors senesnės žuvys gali būti bronziškai auksinės spalvos, ypač tos, kurios gyvena gėlame vandenyje. Jaunos žuvys yra sidabro spalvos, jų pilvai gelsvi. Pelekai pilki arba šviesiai rudi, bet niekada nebūna rausvi. Užpakalinis pelekas prasideda nugarinio peleko gale. Esant geroms sąlygoms, kai kurie karšiai gali užaugti iki 6–8 kg, bet dažniausiai sutinkami 1–3 kg individai.
Arealas ir biologija:
Karšiai tipiškai maitinasi vandens telkinių dugne ir minta vabzdžiais ir jų lervomis, ypač, uodo trūklio lervomis, mažais vėžiagyviais, moliuskais ir augalais, didesni karšiai gali misti mažesnėmis žuvimis.
Mažiausias dydis ir draudimo gaudyti laikotarpiai:
Lietuvoje karšių meškeriojimo draudimas Galioja tik Nemuno deltos regioniame parke. Karšius Nemuno deltos regioniniame parke galima meškerioti nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d.
Sezonas:
Kaip ir visos karpinių šeimos žuvys, karšiai aktyvesni šiltuoju sezono laikotarpiu, tačiau juos sėkmingai galima gaudyti rudens pabaigoje arba poledinėje žūklėje.
Sterkas (Sander lucioperca)
Biologija ir dydis:
Sterkas gali užaugti iki 1,5 m ilgio irsverti iki 20 kg, bet dažniausiai sugaunami sterkai būna 33–55 cm ilgio ir sveria 0,5–2,5 kg. Jų kūnas yra verpsto formos, nugara žalsvai pilka. Šonai gelsvi su pailgomis skersomis dėmėmis, pilvas baltas, nugaros pelekai turi dyglius. Galva yra kampuota su šviesiomis akimis ir padidėjusiais iltiniais dantimis priekinėje kiekvienos žiaunos dalyje.
Arealas ir biologija:
Sterkai,plėšrios žuvys, kurios dažniausiai minta kitomis mažesnėmis žuvimis. Neršia vėlyvą pavasarį, kadangi po neršto patinai gina lizdus nuo kitų žuvų ir rūpinasi kiaušinėliais, vėdindami juos savo krūtininiais pelekais. Jie lengvi taikiniai brakonieriams.
Mažiausias dydis ir draudimo gaudyti laikotarpiai:
Lietuvoje sterkus draudžiama gaudyti nuo kovo 1 d. iki gegužės 20 d. Mažiausias sugauto sterko ilgis yra 45 cm, o vienos žūklės metu galima sugauti ne daugiau kaip 3 sterkus.
Sezonas:
Sterkus geriausia gaudyti nuo vasaros pradžios iki rudens vidurio, kadangi tai šilumamėgė žuvis, šaltuoju metų laiku yra mažiau aktyvi. Tačiau, net ir kitu metu galima sumeškerioti sterką yra įmanoma.
Lašiša (Salmo salar)
Biologija ir dydis:
Jūroje suaugusios lašišos nugara yra mėlynai žalios spalvos, šonai sidabriniai, pilvas baltas su keletu juodų dėmių, bet po šonine linija dėmių nėra. Kūnas verpsto formos ir iš šonų suplotas. Uodeginis pelekas paprastai dėmių neturi. Neršto migracijos metu, pavienės lašišos nebetenka savo sidabrinio spindesio ir tampa pilkšvai rudos arba gelsvos, jų oda pasidaro stora ir kieta. Patinai gali būti išmarginti raudonomis dėmėmis arba turėti didelius juodos spalvos lopus ir išsiskirti pailgėjusiomis kablio formos žiomenimis, kurių galai susikerta. Jų pelekai storesni, o kūną dengia gleivės.
Arealas ir biologija:
Baigus neršti, išgyvenusios lašišos netenka neršto metu gautų spalvų ir tampa tamsios. Patinų kablio formos žiomenys po neršto nunyksta. Neršto migracija iš jūros į upes prasideda antroje vasaros pusėje.
Mažiausias dydis ir draudimo gaudyti laikotarpiai:
Lietuvoje draudžiama žvejoti lašišas nuo spalio 15 d. iki gruodžio 31 d. Neturint žvejo bilieto draudžiama žvejoti lašišas daugelyje lašišomis turtingų upių nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. Čia galite rasti visą upių sąrašą. Mažiausias lašišos ilgis vidaus vandenyse yra 65 cm, o jūroje – 60 cm. Žūklės metu galima sugauti tik vieną lašišą.
Sezonas:
Geriausia lašišas žvejoti prieš pat draudimo įsigaliojimą ir iš karto jam pasibaigus (kadangi po neršto lašišos migruoja atgal į jūrą). Lašišos jūroje iš valčių pradedamos žvejoti vėlyvą rudenį ir, jeigu oro sąlygos yra palankios, žvejyba gali tęstis visą žiemą iki pavasario vidurio; žvejojimo pikas būna pavasario pradžioje. Lašišų meškeriojimo pakrantėje laikotarpis yra gana trumpas ir trunka nuo pavasario pradžios iki pabaigos, meškeriojimo pikas būna sezono viduryje.
